Gydytojas, kuris po darbo skaito pasakas

VU Santariškių klinikos
Suka ūsą - ne tik barzdotam gyvenimui.
#ūsai, #barzda, #plaukai, #aksesuarai, #dovanųidėjos, #dovanosvyrams

Santaros klinikų Vaikų ligoninės gydytojas Arūnas Antanas Malikėnas – puikus vaikų pašnekovas. Jei leistų laikas, su kiekvienu jų galėtų kalbėtis valandų valandas. Vaikų mamos susitikimą gydytojo kabinete kartais prisimena ir taip: „Juokėmės vienas už kitą garsiau.“

Vaikų numylėtinis

Pediatrijos skyriuje dirbantis vaikų ligų gydytojas, gydytojas echoskopuotojas A. A.  Malikėnas juokauja, kad šią profesiją pasirinko dar praeitame amžiuje, tačiau nė kiek dėl to nesigaili. Taip paniro į vaikų pasaulį, kad po darbo netgi skaito pasakas. Ne atsitiktinai jis šiemet pelnė ir Vaikų numylėtinio šioje ligoninėje nominaciją. Ją už greičiausiai randamą kalbą su pacientais jam skyrė kolegos Medicinos darbuotojų dienos proga.

Bendraudami su šiuo Vaikų ligoninės gydytoju dažnai aprimsta ne tik vaikai – medikas geba nuraminti, pralinksminti ir vaikus lydinčius tėvus.

„Su metais atsirado ir patyrimo. Išmokau bendrauti su suaugusiaisiais ir laisvai kalbėti su skirtingo amžiaus vaikais – su kiekvienu iš jų tenka bendrauti vis kitaip. Mažiukai nemeluoja. Meluoti pradeda vyresni, su jais bendraudamas turi atsirinkti, kas ir kaip“, – sako gydytojas echoskopuotojas. Jis neslepia, kad be mokslinės literatūros, bendradarbių ir mokytojų, ligoninėje besilankančius vaikus ir net jų tėvus jam padėjo geriau suprasti bendravimo su vaikais pamokos. Apie tai jis galėtų papasakoti šimtus istorijų.

Mokėtų skaityti – neverktų

„Kaip galėjo man suteikti Vaikų numylėtinio nominaciją, jei net septyni iš dešimties mano echoskopuojamų vaikų verkia ir spardosi?“ – juokauja medikas. Kaip vėliau paaiškėja, tokia kalba viso labo – tik provokacija, pokštas. Ši statistika tiktų nebent mažiausiems ligoniukams – kūdikiams, kuriems nejauku svetimoje aplinkoje, juolab – ne ant mamos rankų, o keistoje lovoje.

„Kūdikiai verkia, nes jie nemoka skaityti. Juk ant echoskopijos kabineto durų yra užrašas „Čia verkti draudžiama“. Tiesa, būna ir tokių gerų dienų, kad iš tų dešimties mažiukų nepravirksta nė vienas. Tai gal jiems mamos pasako apie tą draudimą“, – nesiliauja juokavęs gydytojas.

Geriausia gydytojui susikalbėti sekasi su 3–7 metų vaikais. Tokie linkę iškloti visą tiesą apie save ir savo aplinką – tereikia truktelėti už žodelio. Kartais gydytojui tenka juos net pristabdyti. „Matau, kaip šalia stovinti mama ima muistytis – matau, kad jai neramu, kad ko nors per daug jos vaikas nepasakytų“, – sako A. A. Malikėnas. Kartais vaikų atsivėrimai gydytoją nustebina ir sujaudina.

„Širdelėje gyvena meilė“

Viena echoskopuojama 3–4 metų mergaitė sykį yra paklaususi: „Gydytojau, ar žinote, kas širdelėje gyvena?“ „Nežinau, o kas ten gyvena?“ „Meilė širdelėje gyvena.“ Ypač netikėta medikui buvo tai, kad mergaitė pati sumanė jį egzaminuoti. „Smagu, kai vaikai tokius dalykus sako, o dar smagiau, kai jie pasveiksta“, – pasakoja gydytojas. Nes juk būna, kai echoskopuojama paauglė klausia: „Ar aš nemirsiu?“, o už savaitės tai ir nutinka. Atsisveikinti su onkologine liga sergančiu vaiku gydytojui yra tekę ne sykį… Didžiausias džiaugsmas, kai savo buvusį pacientą gydytojas sutinka po dešimtmečio – jau išaugusį, sutvirtėjusį.

Paslapčių, kaip atverti vaikų širdis, specialių raktų nuo jų ar burtažodžių A. A. Malikėnas nedalina. Juokauja: „Verslo paslaptis!” Iš tiesų nesako galbūt tik dėl to, kad kiekvienas vaikas – individualus, kiekvienam medikas pritaiko vis kitokią taktiką. Kartojasi vienintelis dalykas – pagiriamieji žodžiai.

Vaikas prarijo žinduką?

Gydytojas Santaros klinikose pradėjo dirbti dar 1992-aisiais, kai apie išmaniuosius vaikai net nesapnavo. Ar technologijos, o gal ekonominiai pokyčiai labai pakeitė vaikus ir jų tėvus?

Bendraujant su mažaisiais pacientais svarbiausia geras jumoro jausmas

„Kai echoskopuoju, labai dažnai tėvai įduoda vaikui į rankas išmanųjį, kad jis ramiau jaustųsi. Sykį vienai mamai pajuokavau: „Ar čia vaikiškas mobilusis?“ Ji nesuprato, net truputį įsižeidė: „Ką jūs, čia tikras!” – pasakoja A. A. Malikėnas. Pasak jo, populiariausias filmukas ikimokyklinio amžiaus vaikams pastaruoju metu – „Maša ir lokys“. Šis filmukas iš sauskelnių išaugusiems vaikams – tarsi žindukas.

„Sykį prapuolė žindukas, tai mamai ir sakau: „Gal prarijo? Yra buvęs atvejis, kai vaikas prarijo žinduką.“ Tai mama ir patikėjo. Sykį pagyręs vaiką paklausiau mamos: ar viską galima prižadėti tokiam geram vaikui? Ji sako,  kad viską. Tai ėmiau žadėti penkias ledų porcijas ir visokį kitokį gėrį. Ar aš kaltas, kad mama pasakė „viską“, – prisimena savo pokštus gydytojas. Anot jo, daugiausia tokių istorijų – balandžio mėnesį, kuris prasideda Melagių diena.

Kad geriau suprastų savo pacientus, A. A. Malikėnas po darbo, be profesinės ir grožinės literatūros suaugusiesiems, skaito pasakas. „Žinau daug istorijų apie Kakę Makę, apie Vytauto V. Landsbergio pasakų personažus, katiną Findusą ir dėdulę Petsoną“, – prisipažįsta medikas.

Dalis vaikų nori likti ligoninėje

Kalbėdamasis su paaugliais gydytojas gali atspėti, kada vaiko šeimoje nėra labai palanki aplinka, kada ten yra problemų. Vėliau paaiškėja, kad medikas nesuklydo. Kartais paauglių jis paklausia ir apie rimtesnius dalykus. Deja, J. Basanavičiaus gatvėje gyvenantis dešimtokas jam nesugebėjo atsakyti, kas tas J. Basanavičius. Na, o iš Varėnos atvykusį paauglį jis pagąsdino: nepasakysi grybingų vietų, uždarysiu dviem savaitėms į ligoninę.

Vis dėlto A. A. Malikėnas žino: yra vaikų, su kuriais gali taip juokauti, o yra ir kitokių. Pavyzdžiui, tokių, kurie norėtų ligoninėje pasilikti ilgesniam  laikui, nes namuose jų laukia tai, ko nelinkėtume nė vienam vaikui. Ne vienas toks paauglys prieš išrašant jį iš ligoninės pradeda skųstis skausmais, tampa neramus.

„Nors mūsų ligoninė – pati geriausia pasaulyje, tikrai gaila, kad yra tokių vaikų“, – sako gydytojas.

 

Santaros žinios informacija

Komentarai
Vešliai, vyriškai barzdai. Vyriškiems vyrams.
#tikkokybiškospriemonės, #vyriškiritualai, #džentelmenai, #gyvenimobūdas, #inteligentai, #vyraisukuriaissaugu, #laimingosmoterys