Fotografas A. Didžgalvis: „Šį rytą prisiminsiu visą gyvenimą. O gal net ir ilgiau.“

VU Santariškių klinikos
Suka ūsą - ne tik barzdotam gyvenimui.
#ūsai, #barzda, #plaukai, #aksesuarai, #dovanųidėjos, #vyraiperkasau, #moterysperkavyrams

Žymus Lietuvos fotografas Augustas Didžgalvis lankėsi Santariškių klinikose ir įamžino neurochirurginę operaciją, kurią atliko Neurochirurgijos skyriaus vedėjas Robertas Kvaščevičius. Fotografai – itin reti svečiai operacinėse, tad nuotraukas su taikliais fotografo įspūdžiais pamatyti įdomu ir patiems medikams, ir visuomenei. Su fotografu kalbamės apie jo patirtį ir emocijas, išgyventas fotosesijos dieną.

Prie nuotraukų galerijos iš Santariškių klinikų savo „Facebook“ paskyroje rašėte:
„Pagaliau atėjo ta diena: šiandien jums rodau tikrą operaciją iš vienos moderniausių šalyje operacinių. Patikėkit manimi, įspūdis visiškai nerealus, pojūčiai labai stiprūs, o vaizdai… Ką ten pasakoti apie juos, imkit ir žiūrėkit!“. Ar tikrai emocijos buvo tokios stiprios? 

Nuo pat įėjimo į VUL Santariškių klinikų naująjį F korpusą apėmė pakili nuotaika – pastatas šiuolaikiškas, labiau primenantis Švediją, Vokietiją, Šveicariją, o ne Lietuvą. Įžengus į sterilią aplinką – operacinę, kur komanda ruošiasi darbui, iškart pasijautė ramybė, susikaupimas. Ši nuotaika persidavė ir man. Mano pagrindinis tikslas buvo išlikti kiek įmanoma mažiau pastebėtam, netrukdyti darniam medikų komandos darbui. Judėjau lėtai, atsargiai, nieko neliesdamas ir nekliudydamas, nenaudojau blykstės. Fotografuodamas iš arčiau net nekvėpavau į operacijos pusę.

Kaip į jus reagavo medikų komanda, atliekanti precizišką, susikaupimo reikalaujantį darbą? 

Žinoma, dėl fotografavimo buvo susitarta, medikai žinojo, kad būsiu. Džiaugiuosi, kad nesulaukiau pastabų dėl savo elgesio, netgi priešingai – R. Kvaščevičius, ruošdamasis atsakingai operacijai, bendraudamas su asistentu, operaciją stebėjusia rezidente, anestiozologėmis, dar rado laiko ir man trumpai pakomentuoti operacinės darbo specifiką, maloniai atsakė į kelis klausimus. Džiaugiuosi, kad medikams patiko galutinis rezultatas, jie dalijosi nuotraukomis, komentavo.

Kaip sugalvojote sukurti reportažą iš Santariškių klinikų?

Kadangi esu smalsus žmogus, reportažinė fotografija iš vietų, į kurias šiaip nepatektum, yra mano arkliukas. Esu fotografavęs tardymo izoliatoriuje, kūdikių reanimacijoje, antiteroristinio būrio „Aras“ užkulisiuose, kariuomenėje ir kitose vietose, į kurias, neabejoju, norėtų nueiti daugelis, tačiau jie arba neturi tokios galimybės, arba tiesiog nesugalvoja. Tad ir fotosesija Santariškių klinikose įvyko mano iniciatyva. Manau, kad operacija – tai tema, vienaip ar kitaip liečia kiekvieną iš mūsų – niekas nežinome, kada mums ar artimiesiems teks gultis ant operacinio stalo. Turbūt todėl pašniukštinėti po medikų darbo užkulisius smalsu kiekvienam.

Jūsų nuotraukos įdomios dar ir dėl to, kad jas papildo įdomūs aprašymai. Kaip juos sugalvojate?

Seku rašytojo Artūro Heilio pėdomis – jis, nuodugniai pasidomėjęs viena ar kita profesija, vėliau parašydavo romaną apie tos profesijos iššūkius. Aš tai perteikiu nuotraukomis.  Kaskart prieš vykdamas į fotosesijos vietą, mažiausiai dvi–tris dienas paskiriu informacijos paieškai ir sisteminimui. Vėliau, jau turėdamas ir atrinkinėdamas nuotraukas, papildomai pasidomiu jose pavaizduotais objektais. Tie aprašymai nebūtinai yra preciziškai tikslūs, bet, manau, tuo jie ir patinka žmonėms, užsukusiems pasižvalgyti po mano foto galeriją. Pavyzdžiui, šį kartą medikų instrumentus pavadinau „įrankiais“ ir medikai iškart tai pastebėjo. Manau, ir jiems smagu pažiūrėti į savo darbą akimis žmogaus, kuris gali į jį pažvelgti kitaip. Pavyzdžiui, palyginti operacinės įrangą su foto optika.

Bene įdomiausia jūsų reportažuose – netikėtos detalės. Pavyzdžiui, nedidelis radijo imtuvas, iš kurio sklinda radijo garsai. Vargu, ar kas būtų susimąstęs, kad gydytojai operacijų metu klausosi muzikos! Ar daug dalykų dar liko už kadro, ar sudėjote visas įdomybes?

Manau, kad klysta tie fotografai, kurie sudeda į reportažus visas padarytas nuotraukas jų nefiltruodami. Santariškių klinikose tądien padariau gal 300 nuotraukų, iš jų atrinkau apie 60. Manau, kad geriau mažiau, bet išsamiai. Pavyzdžiui, minėtos radijo imtuvo nuotraukos aprašyme paminėjau, kokia muzika sklido, koks buvo garsas. Manau, kad tuomet žmogus gali pajusti tvyrojusią atmosferą, įsijausti. Tai pagrindinis mano siekis – ne tiesiog parodyti objektus, bet atskleisti tos dienos, valandos atmosferą taip, tarsi pats žmogus būtų ten buvęs ir vėliau galėtų pasakoti kitiems.

 

Augusto Didžgalvio reportažą iš VUL Santariškių klinikų galite pasižiūrėti fotografo „Facebook“ puslapyje.

Santaros žinios

Komentarai
Vešliai, vyriškai barzdai. Vyriškiems vyrams.
#tikkokybiškospriemonės, #vyriškiritualai, #džentelmenai, #gyvenimobūdas, #inteligentai, #vyraisukuriaissaugu, #laimingosmoterys